2006 10 14 Nr. 41/337

Audronė SIMANONYTĖ

Klubas „Niujorkiečiai šalia mūsų“ nenutraukia veiklos net ir „karo sąlygomis”

Pastaruoju metu lietuviškoje spaudoje nenutyla viena niujorkietiška tema – apie norimą atimti paskutinę lietuvišką Aušros Vartų bažnyčią Niujorke. Kol kas vyksta karas tarp parapijiečių ir Niujorko arkivyskupijos. Ir jo baigtis – neaiški. Ar nugalės teisybė, ar, deja, ir vėl – religija? Šį retorinį klausimą kol kas galime išsikelti tik sau, nes bažnyčios hierarchai tyli. Tyli ir skaičiuoja į Aušros Vartų mišias ateinančias lietuviškas galvas. Galvas ar pinigines? Tai dar vienas retorinis klausimas. Tepalieka ir jis be atsakymo. Arba atsakymas tekrinta ant katalikiškos sąžinės. Na, o mes pakalbėsime apie tai, jog kaip ir kiekvieno karo atveju, taip ir čia – patrankos šaudo, o gyvenimas tęsiasi. Tęsiasi jis ir Aušros Vartų bažnyčioje arba, tiksliau tariant, dabar ją atstojančiame bažnyčios rūsyje. Čia vyksta mišios, čia susitinka parapijiečiai, čia savo veiklą tęsia neseniai įsikūręs, bet energija bei užmojais jau spėjęs blykstelėti lietuvių intelektualų klubas „Niujorkiečiai šalia mūsų”.
Kalbamės su viena iš klubo įkūrėjų, chorvede, muzikos mokytoja arba tiesiog lietuviškos veiklos entuziaste Gintare Bukauskas.

Klubo veikla nenutrūks net ir pralaimėjimo atveju
Kalbėdama apie susiklosčiusią situaciją, t.y., apie galimą greitą bažnyčios praradimą, Gintarė Bukauskas pažymi, jog tai būtų didelė netektis ne tik tikintiesiems, bet ir visai lietuviškai Niujorko bendruomenei.
-Paskutiniu metu bažnyčioje, o tiksliau – jos rūsyje, vykdavo dauguma lietuviškų kultūrinių renginių. Kaip absurdiškai tai beskambėtų, bet lietuviai Niujorke, tiksliau miesto centre, nebeturi kitos salės, kur galėtų susiburti. Žinoma, čia aš turiu omenyje tik lietuviškas ar lietuviams priklausančias erdves. Kol kas ir klubas „Niujorkiečiai šalia mūsų” buriasi Aušros Vartų bažnyčios rūsyje, tačiau, kaip minėjo kunigas Eugenijus Savickis, po pirmojo sniego naudojimasis pastatu gali tapti nebesaugus. Nuo svorio gali įgriūti neremontuojamas stogas. Todėl, jeigu niekas nepasikeis, žiemą bažnyčią teks uždaryti. Tačiau net ir tokiu atveju mūsų klubas savo veiklos nenutrauks. Bandysim nuomotis kitas patalpas arba rinktis pas ką nors iš bendruomenės narių, turintį didesnius namus. Be abejo, tai nėra labai gerai, nes būtent bažnyčia ir yra ta vieta, kuri atvira visiems ir kiekvienam ir turi savo ypatingą dvasią, kokioje avarinėje būsenoje ji bebūtų.

Pradžioje buvo „Bruzdėtojai”
-Mūsų klubas atsirado kaip tam tikras nepasitenkinimas, jog „niekas nevyksta” o jeigu vyksta – vyksta nepakankamai arba yra tiesiog nepakankamai organizuota: žmonės išsibarstę, ne visi informuojami arba netgi ne visi laukiami renginiuose, - pasakoja Gintarė Bukauskas. -Suprantama, kad tokiame mieste kaip Niujorkas, tas „niekas nevyksta” galėjo liesti tik lietuvišką terpę, nes šiaip Niujorke yra visko. Ir labai daug. Tačiau vienu metu mano kartos žmonėms: mano draugams, kolegoms, man pačiai, t.y., žmonėms, kurie į Ameriką atvyko jau prieš keletą metų, seniai čia įsikūrė, vienokiu ar kitokiu būdu „stabilizavo” savo situaciją, pagaliau, užaugino vaikus – staiga mums pritruko pilnatvės jausmo... Susirinkome: Danius Glinskis, Judita Sedaitis, Mindaugas Blaudžiūnas, Algis Norvila, Vita Jakulevičiūtė, Saulius Gečas, Milda de Voe, kiek vėliau Dana ir Saulius Vainauskai, aš – ir nusprendėme, kad toliau taip tęstis nebegali. Reikia kažką daryti. Galima sakyti mes „subruzdome”. Subruzdome ir pasivadinome „Bruzdėtojais.”

Lietuvybė – nepelninga veikla
„Bruzdėtojai” pakeitė pavadinimą į „Niujorkiečiai šalia mūsų” ir pradėjo aktyvią veiklą. Net Lietuvai jų darbo tempai – apie dešimt renginių per metus – turėtų atrodyti pakankami. O Niujorkui, lietuvybės „gausa” nepasižyminčiam miestui, tiesiog įspūdingi.
Gintarė Bukauskas į Ameriką atvažiavo prieš 17 metų: -Tiesiog atitekėjau, - pasakoja ji. Atvažiavau paskui savo vyrą, dailininką.
Lietuvoje baigusi Muzikos akademiją ir įgijusi chorvedės specialybę, Amerikoje apsigynusi magistro laipsnį “The Mannes College of Music”, G. Bukauskas dėsto muziką lituanistinėje bei viešojoje mokyklose, vadovauja dviems mokinių chorams, o Aštuntajai Pasaulio Lietuvių Dainų Šventei, šią vasarą įvykusiai Čikagoje, buvo subūrusi net du entuziastų – „Niujorko lietuvių” bei „Niujorko lituanistinės mokyklos”( paauglių) – chorus.
- Lietuviška veikla čia, tame tarpe ir mūsų klubo veikla, paremta entuziazmu. Lietuvybė Niujorke – „nepelningas biznis”. Bet mums tas teikia malonumą ir yra įdomu. Stengiamės orientuotis į kamerinę veiklą, kviesdami pavienius atlikėjus, mąstytojus, įdomius žmones. Pradėjus veikti, gana greitai pasipylė pasiūlymai organizuoti didesnius koncertus. Tačiau mes nesame koncertų organizavimo „firma“. Kiekvienas turime mėgiamus darbus, daugelis augina vaikus. Likusį trupinėlį laisvalaikio norime skirti turiningam, kokybiškam bei išmintingam laisvalaikiui. Žinoma, kartais norėtųsi nuveikti ir daugiau, tačiau ne viską galim. Nesam pajėgūs vieni iškviesti artistus iš Lietuvos, vieni apmokėti jų kelionės, t.y. garantuoti, kad šios išlaidos koncerto metu pasidengs. Daugiausia, ką mes galim – tai padengti jo ar jų perskridimo iš vieno Amerikos miesto į kitą išlaidas. Todėl, norėdami kažką prisivilioti pas save, domimės renginiais, kurie anonsuojami kituose Amerikos miestuose, o tada kreipiamės į organizatorius tam tikra prasme prašydami jų „malonės” – kaip nors tą artistą „permesti” į Niujorką. Kartais pavyksta, kartais – ne. Kadangi pačiam Niujorke nėra labai daug lietuvių, vieni visų renginių negalime „išvežti”. Turime kooperuotis. Arba taip pat darome renginius remdamiesi „vietiniais resursais“, t.y., kviečiame vietinius, Amerikoje gyvenančius menininkus. Tai, žinoma, yra žymiai paprasčiau. Ateityje norėtume glaudžiau bendradarbiauti su Manhattan, Brooklyn, Queens ir Long Island lietuvių bendruomenėmis, ypač – jei tai lies didesnius projektus.

Bažnyčia – tarp religijos ir kultūros
Pagrindinis Aušros Vartų bažnyčios uždarymo argumentas (tiksliau – pagrindinis oficialiai skelbiamas argumentas) yra tas, jog, pasak Niujorko arkivyskupijos pasiųstų stebėtojų, paskutiniu metu į mišias ateina nepakankamai tikinčiųjų. Paprašyta pakomentuoti, kodėl, jos manymu, taip yra, G. Bukauskas pripažįsta, jog komentuoti nelabai yra ką.
- Iš esmės – tai tiesa. Žmonių į mišias tikrai ateina nedaug. Tiktai to priežastys yra visiškai kitos, negu pateikia Niujorko katalikų vadovybė. Tai ne todėl, kad mes, mūsų karta, esame bedieviai, eretikai ar labai blogi. Pažiūrėkit, kas vyksta Čikagoje, kur yra šiek tiek kitokia gyvenimo ir (kaip tai kvailai beskambėtų!) – eismo specifika. Ten bažnyčios pilnos. Žinoma, ten daugiau žmonių ir be to, žmonių gyvenimas nėra taip beviltiškai reglamentuotas tokių dalykų kaip eismas bei atstumai. Tačiau tai nereiškia, kad mums, trečiabangiams Niujorke, t.y., tiems, kurie iš esmės jau turėtų po truputį susirūpinti etninio bei kultūrinio lietuvių palikimo išlaikymu, šitos bažnyčios nereikia! Jokiu būdu ne! Tiesiog mūsų karta gyvena kiek kitokį gyvenimą, negu gyveno vyresnieji. Aš manau, kad mūsų kartos dvasinės vertybės, arba, galime pavadinti jas tradicijomis, yra pasikeitę. Jeigu vyresniajai kartai bažnyčios lankymas buvo pareiga ir būtinybė, tai mums – nebe. Mūsų generacija maldos namuose yra daugiau linkusi atžymėti didžiąsias metines šventes ar svarbesnius gyvenimo momentus, negu lankyti jas kas savaitgalį.
Žmonės, gyvendami daug labiau užimtus bei sudėtingiau besiklostančius gyvenimus negu mūsų seneliai ar tėvai, tiesiog nebeturi viskam pakankamai laiko. Neretas dirba savaitgaliais, dažnas veža vaikus į šeštadienines mokyklas ir užsiima lietuviška visuomenine bei kultūrine veikla. O bent vienos dienos poilsiui – būtinai reikia. Kitus iš cemento džiunglių šaukia ir vilioja gamta... Ir taip bažnyčia, kaip savaitgalinio pastovaus lankymo ir pasiryžimo reiškinys, lieka „išduota“. Tačiau, dar kartą pabrėžiu, ir tikrai žinau, kad sakau ne savo vienos nuomonę, bet daugumos mane supančių lietuvių – ji mums reikalinga. Galbūt tik jos funkcija yra pakitusi. Mūsų kartos žmogui bažnyčia yra jau daug daugiau, negu vien maldos namai. Ji – taip pat ir etniniai bei kultūros paveldo namai. Taip ji padeda tarnauti ir žmogaus lavinimui apskritai. Todėl labai daug žmonių, kurie nėra religingi ir galbūt niekada šiaip sau į bažnyčią neateitų, čia vis tiek ateina. Ir ateina per mūsų renginius. O tai, manau, irgi yra labai svarbu!

2006 9 6 Nr. 36/332

S.O.S.: uždaroma dar viena lietuviška bažnyčia

Bandėme išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių nuspręsta uždaryti Aušros Vartų bažnyčią Niujorke

Audronė SIMANONYTĖ

 Kai mums buvo sakoma, kad sovietinis baubas yra baisus, nes jis kėsinasi į mūsų lietuviškumą, į šventą tautos  teisę išlikti - tikėjome. Ir kovojome. Daugelį ilgų metų. Atrodo, nugalėjome. Esu giliai įsitikinusi, kad nugalėjome tik todėl, jog matėme savo priešą ir jį gerai pažinojome. Ačiū Dievui ir istorijai, kad  dėl to šiandien mes ir mūsų  vaikai dar kalbame lietuviškai.

Dar ir dabar prisimenu, kad per istorijos pamokas mus mokė, jog vienas iš visuotinių  visuomenės vystymosi dėsnių yra tai, kad  istorijos ratas sukasi. Taigi.

Atrodo, mes ir vėl tame pačiame taške. Ir vėl problemos vardas yra lietuvybė ir lietuviai. Pasikeitė tik veiksmo vieta ir laikas. Ir baubai. Žinoma, galima būtų ginčytis, ar Amerika tikrai yra ta žemė, kurioje reikėtų kovoti už lietuviškumą? Tuo labiau, kad šį kartą kova yra sunkesnė, nes priešas – nematomas. Nes kas pamatys klastingą priešo šypseną palaimintoje Šventą Eucharistiją iškėlusio kunigo šypsenoje?

Būtų šventvagiška? Taip. Bet teisinga. Deja. Motina istorija kol kas neparodė didesnių ir baisesnių jėgų negu dvi : pinigai ir religija. Viena - nepakaltinama, kita – neapkaltinama.

Baisiausias priešas yra nematomas. Ir tas, kurio tiesomis tu tiki šventai. Ir priimi jas kaip Kristaus Komuniją.

 Istorija ir dabartis

Aušros Vartų (Our Lady of Vilnius) bažnyčia yra įsikūrusi Niujorko Manhattan rajone ir yra paskutinė lietuviška bažnyčia Niujorke. (Kitos dvi bažnyčios šiame didmiestyje, kuriose dar laikomos lietuviškos pamaldos, nėra lietuviškos).

Aušros Vartų bažnyčia buvo pastatyta daugiau kaip prieš šimtą metų – 1905- aisiais, lietuvių parapijiečių lėšomis, tačiau vėliau, atrodo, sklandžiai perėjo Katalikų Bažnyčios nuosavybėn. Aušros Vartų bažnyčia, kaip ir dauguma imigrantų bažnyčių Amerikoje, buvo pastatyta tenkinti ne tik religines, bet ir nacionalines bei socialines imigrantų reikmes, būti jų bendravimo vieta.

Tačiau, reikia pripažinti, kad paskutiniu metu Aušros Vartų bažnyčia nebuvo labai gausiai lankoma lietuvių tikinčiųjų. Nenumaldomai išmirštant senajai kartai, jaunosios kartos susidomėjimas katalikiškomis pamaldomis, atrodė, nėra pakankamas išlaikyti bažnyčią klestinčia ir aktyvia. Tačiau čia atsiskleidė ir kitos galimos bažnyčios, daugiau kaip socialinio ir kultūrinio klubo, funkcijos. Juk tai kol kas vienintelė salė lietuviškiems renginiams Niujorke. Didžiulį tokios vietos reikalingumą įrodė savanoriškais pagrindais veikiantis, tik prieš vienerius metus užgimęs ir per tuos metus suorganizavęs dešimt kultūrinių ir meninių renginių klubas “Niujorkiečiai šalia mūsų”, taip čia pritraukdamas daug naujų ir jaunų žmonių. Be to, bažnyčioje įsikūrusi Kolumbo Riterių (Columbus Knights chapter) organizacija, kuri 1997 metais atšventė savo šimto metų jubiliejų ir kurios nariai, visi jau garbaus amžiaus žmonės, sakosi nežiną, kur jiems reikės pasidėti, jeigu bažnyčia bus uždaryta.

Istorija „Stogas“

Tačiau jau paskutinius porą metų ir mišios, ir visi renginiai Aušros Vartų bažnyčioje vykdavo nebe bažnyčios salėje, o rūsyje. Todėl, kad pagrindinėje salėje stovėjo statybiniai pastoliai. Neoficialiais duomenimis (t.y. kaip pasakoja parapijiečiai), kai bažnyčios stogas prakiuro ir buvo kreiptasi į draudimo kompaniją, pinigai remontui buvo paskirti, ir remonto darbai pradėti. Štai taip bažnyčioje atsirado pastoliai.

Tačiau, remontui tik prasidėjus, visai ne užilgo jį kažkas paslaptingai sustabdė. Kalbama apie tai, kad norėta pinigus, jau paskirtus remontui, panaudoti bažnyčios nugriovimui.

Nei vienas iš parapijiečių, paprašytas pakomentuoti situaciją, oficialiai to padaryti negalėjo, todėl vis patardavo kreiptis į kunigą Eugene Sawicki. Na, o pakalbėjus su juo paaiškėjo, kad konkretaus atsakymo ir nebuvo, ir negalėjo būti: „Aš Jums negaliu atsakyti, kodėl taip yra, nes tikslaus atsakymo nežino niekas. Niekas iš Arkivyskupijos su mumis apie tai nekalba.“

 Bažnyčia bus uždaryta

Lietuvių kilmės, bet lietuviškai beveik nekalbantis kunigas Eugene Sawicki pasakoja, kad po liepos 31 dienos 12:15 v. mišių jis iš Kardinolo Edward Egan raštinės gavo pranešimą, kviečiantį jį į susitikimą su Jo Eminencija. Štai tame susitikime kunigui ir buvo oficialiai pranešta, kad Aušros Vartų bažnyčia bus uždaryta. Duodamas interviu Niujorko savaitraščiui „The Villager“ (rugpjūčio 23-29 dienos), kunigas Eugene Sawicki sakė: „ Po Jo Eminencijos žodžių, kad bažnyčia bus uždaryta, aš tepasakiau, kad tai yra klaida.“

„Labai gaila, kad pasaulio sostine vadinamame mieste bus uždaryta paskutinė lietuviška bažnyčia,“ – vėl kartojo kunigas po mišių praeitą sekmadienį, rugsėjo 3 d. - Bet viskas Dievo Motinos rankose. Jeigu jos valia bus išsaugoti bažnyčią, tai taip ir atsitiks.“

Kunigas Sawicki paminėjo, kad kalbant su kardinolu, jam nebuvo pasakyta konkreti diena,  kada tai įvyks, t.y. nenustatytas paskutinių mišių laikas. Tačiau buvo pažymėta, kad tai turi įvykti dar prieš prasidedant žiemai, nes, pradėjus snigti, nesutvarkytas stogas gali kelti tiesioginį pavojų tikintiesiems. Tiesa, susitikimo su kunigu Sawicki metu kardinolas Egan pasakė, kad parduoti bažnyčios Arkivyskupija nesiruošia.

 Bažnyčia stovi labai brangioje Niujorko vietoje

Aušros Vartų tikintieji renka parašus ir ruošia apeliacinį kreipimąsi Arkivyskupijai, kuriame prašo peržiūrėti bažnyčios uždarymo nutarimą. Šiame kreipimesi jie mini labai įdomų faktą: būtent tada, kai jie susitiko su Arkivyskupijos draudimo skyriaus direktoriumi, parapijiečiams buvo pagaliau užsiminta, kad Aušros Vartų bažnyčios uždarymas susijęs su Arkivyskupijos vykdomu reorganizavimu.

Koks tai reorganizavimas ir ką tai konkrečiai reiškia – kol kas tikslaus atsakymo nėra. Yra žinoma ir garsiai kalbama viena: Aušros Vartų bažnyčia stovi metams bėgant labai išbrangusiame Niujorko Hudson Square rajone (Broome gatvėje, visai prie pat Holland tunelio).

Jau anksčiau minėtas laikraštis „The Villager“ cituoja Arkivyskupijos atstovo spaudai Joseph Zwilling pasisakymą. Paklaustas apie bažnyčios pardavimą, jis, kaip ir kardinolas, atsako, kad tokio nutarimo nėra.

„Mes visuomet norime surasti tikinčiuosius bažnyčiai,“ - sako jis. Tačiau čia pat pažymi, kad Aušros Vartų bažnyčia, būdama prie pat Holland tunelio, yra labai viliojančioje vietoje.

 Donald Trump ir lietuviškos mišios

Tuo tarpu jau anksčiau minėtame interviu savaitraščiui „The Villager“ kunigas Eugene Sawicki užsimena apie netoliese nekilnojamojo turto magnato Donald Trump planuojamą statyti didžiulį butų ir viešbučių  kompleksą.

„Trump’as ateina, - sako jis. Įdomu, turėdamas omenyje tiesioginį didžiojo kapitalisto įsikišimą į mažos lietuviškos bažnyčios likimą, ar tik alegorizuodamas liūdną pinigų įtaką pasenusioms kultūrinėms, tautiškumo, tėvynės meilės vertybėms?

Taigi situacija maždaug aiški. Tik neaiškiais lieka pora dalykų. Kodėl reikia uždaryti bažnyčią, kad ji „galėtų surasti savo tikinčiuosius“, kaip teigė minėtas Joseph Zwilling? Ir apie kokį „reorganizacijos procesą“ buvo užsiminę arkivyskupijos atstovai parapijiečiams: piniginį ar religinį?

Ar Aušros Vartų bažnyčia, aukštosioms katalikų bažnyčios instancijoms eilinį kartą nepasidrovėjus nusižengti Dešimčiai Dievo Įsakymų ir susigundyti auksiniu kąsneliu, vis tik bus parduota ir paversta parduotuve, klubu ar mašinų garažu?

Ar (apie tai jau puse lūpų pradeda kalbėti tikintieji) bažnyčia bus tiesiog atiduota turtingesnei ir nešančiai “didesnį pelną” (tik garsiai nesakykit), pavyzdžiui, ispaniškai kalbančiųjų religinei bendruomenei?

Bet čia – labai didelė paslaptis. Juk tokiu atveju, mes, lietuviai, lenkai, latviai, galėtume įžvelgti vos ne kryptingai ir metodiškai vykdomą (yra jau nemažai pavyzdžių) tautinių mažumų Didžiojoje Laisvės šalyje genocidą. Būdami taip toli nuo namų ir prarasdami bažnyčias, mes prarandame daug daugiau negu tik maldos namus. Tada jau turėtume kalbėti apie tautiškumo, kultūros ir nacionalinės savimonės naikinimo problemą.

Bet, kaip žinome, tokie nusikaltimai, kaip ir diskriminacija, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra priskiriami sunkiųjų kategorijai. Todėl kalbėti apie juos negalime. Galime tik tylėti. Ir melstis. Dievui, kuris, atrodo, vis dar naiviai pasitiki savo tarnais. Kaip ir prieš daugelį amžių.

Bet laikai juk pasikeitė! 

2006 9 2 Nr. 35/331

UŽRAŠAI IŠ NIUJORKO IR SHENANDOAH, PA

Stasys GOŠTAUTAS

Dievas be bažnyčios arba bažnyčia be Dievo (II)

Prieš metus ar daugiau rašiau skiltį, pavadintą lygiai taip pat kaip šiandien - apie dabartinį Bostono kardinolą ir grasinimą uždaryti Šv. Petro bažnyčią Pietų Bostone. Po pusės metų gautas kuklus pranešimas, kad tuo tarpu bažnyčia liks status quo… Ačiū!

Bet kažkur vyksta milžiniškas nesusipratimas. Niekad tiek daug lietuvių nebuvo JAV kaip dabar, ir niekad tokiam skaičiui lietuviškų bažnyčių negrėsė pavojus būti uždarytom (ar jau yra uždarytos). Trečiabangininkai gal šiandien neturi laiko ar neranda motyvacijos, noro lankyti bažnyčią, bet stumti juos iš jau esamų parapijų, kai dauguma jų dar nesiprašo pagalbos bei buvo pastatytos lietuviškom aukom (pavardės turėjo amžinai kabėti prie bažnyčios vartų) – tikra nesąmonė. Trumpa ta amžinybė, kaip patyrėme Norwoode, MA, kur jau baigiama perdirbti bažnyčią į kondominiumą. Ne tik išgabeno lietuviškus vitražus ir lietuviškas dekoracijas į visai svetimą aplinką, Texas, bet visų aukotojų pavardės buvo kažkur išmestos. Štai tau ir “amžina padėka ant marmuro lentos”!

Prieš porą savaičių pranešta, kad šimto metų senumo (1905) Manhattane esanti lietuvių Aušros Vartų (arba angliškai “Our Lady of Vilnius”) parapija bus uždaryta. Tik gegužės mėnesį buvo uždaryta seniausia lietuviška parapija Amerikoje, įkurta dar 1872 m. - Šv. Jurgio, Shenandoah, Pensilvanijoje, lietuvių angliakasių sostinėje. Negalima sakyti, kad ji buvo uždaryta dėl tikinčiųjų trūkumo: jų 2004 metais buvo per 1 250, o 665 šeimos mokėjo nario mokestį - tad parapija buvo išimtinai pajėgi ir turtinga. Kodėl reikėjo ją uždaryti? Katalikiška mįslė. Visados prikimbama prie blogos bažnyčios būklės. Bet Shenandoah nepasiduoda: nors aplink pastatyta tvora, kad tikintieji neįsibrautų į vidų, pradėjo dygti kryžiai, kaip ir Pietų Bostone bei Kryžiaus kalne, - rezistencijos prieš neteisybę simbolis.

Bažnyčių uždarymas šiandien primena sovietų pastangas sunaikinti tikėjimo paminklus. Argi katalikams reikėjo griebtis komunistinių metodų? Dėl ko? Kai okupuotoje Lietuvoje bažnyčias paversdavo fabrikais, visi verkė ir kaltino bedievius. Dabar tą patį daro bažnyčios vadai, tik vietoje fabriko paverčia į butus, kas užtikrintų pensiją kunigams. Nedidelis skirtumas.

Kiek dar lietuviškų parapijų bus uždaryta, niekas nežino. Bet, atrodo, lietuviams reikės ieškoti Dievo kur nors kitur, nes bažnyčiai svarbiau sumokėti milijardus už jų sielovadų padarytas skriaudas mažiesiems (laimei, atrodo, kad tokių tarp lietuvių kunigų nebuvo).

Ne per seniausiai vykau tik dėl smalsumo pažiūrėti latvių liuteronų bažnyčios. Negalėjau atsistebėti, kaip šiltai ir mielai buvau priimtas, pasijutau reikalingas ir vertas Dievo dėmesio, o pas katalikus to jau seniai pasigendu. Katalikų ritualas yra turtingas, architektūra didinga, muzika graži, dailė nepaprasta, Dievo žodis prasmingas, bet jo tarnai tikrai neverti nei Dievo, nei žmonių. Gal reikėtų mažiau ekscelencijų ir eminencijų, o daugiau dieviško paprastumo. Aš neįsivaizduoju pusės šimto gotiškų katedrų uždarymo, nepaisant to, kiek krikštynų ir santuokų juose suteiktų per metus! Stebiuosi mūsų hierarchijos nerangumu! Paklusnumas kartais nėra dorybė.

Grįžkime prie Aušros Vartų. Tiesa, stogas jau beveik ketveri metai kiauras. Draudimas seniai sutinka sutaisyti, nes bažnyčia religingai šimtą metų mokėjo sąskaitą. Tačiau neseniai sužinojau, kad tie pinigai niekad nebuvo atiduoti draudimo kompanijai... Kodėl bažnyčios hierarchija neranda reikalo paaiškinti savo sprendimo neatšaukiamumo? Kodėl vien dėl stogo sunaikinti vienintelę lietuvių bažnyčią ir bendravimo vietą Manhattane? Juk ten - tiek Vasario 16-ųjų, tiek poezijos ir muzikos vakarų! Tiek malonių popiečių, praleistų po mišių! Aišku, ne vien dėl stogo bus uždaryta dar viena lietuviška parapija. Kiekvienas milimetras Manhattano yra vertas daug pinigų. Nors sklypas palyginti mažas, jo vertė yra didelė. Jau ne pirmą kartą kėsinamasi atimti tą parapiją iš lietuvių. Motyvas: katalikybė yra virš etninių ribų - “internacionalas”.

Sąjūdžio laikais Aušros Vartų bažnyčia virto politiniu bei kultūriniu veiklos centru Manhattano lietuviams. Parapija su kun. Vytautu Palubinsku priešaky išaugo iki šimto narių, kartais buvo sunku atskirti patriotizmą nuo tikėjimo. Vieną Vasario 16-ąją ir man teko ten kalbėti. Rūsys kaip sandėliukas nebuvo labai patrauklus, bet, klebono dėka, visi jautėsi patogiai ir šiltai. Kai klebonas susirgo ir pasitraukė, jo kultūrinį vaidmenį perėmė Lietuvos generalinis konsulatas su Laima Šileikyte-Hood, Manhattano bendruomenės pirmininke, priešaky.

Eglės Žilionytės-Dudėnienės iniciatyva Aušros Vartų klebonijoje susirinko 13 Manhattane gyvenančių lietuvių (sakosi, kad jų yra per du tūkstančius) ir įsteigė Manhattan'o LB apylinkę. Tarp jų buvo a. a. Aldona Kepalaitė, Dalia Bulgarytė, Juozas ir Rasa Kazlai, Laima Šileikytė-Hood, Vytautas Dudėnas, Auksė Balčiauskaitė-Trojanas, Helen Matthews, a. a. Lilė Poškutė ir kiti. Tuo laiku Kazlas net įsteigė laikraštį - "The Lithuanian Times" - turbūt vienintelis lietuviškas laikraštis Manhattane. Deja, dalis narių mirė, kiti išvažiavo, o nauji ateiviai sunkiai prisideda prie lietuviško gyvenimo puoselėjimo. Dauguma jų nori pasidaryti žymiais tarp vietinių amerikonų.

Aušros Vartai buvo įsteigti paprasto kunigo darbininko Juozo Šeštoko dėka. Jis jau tada dirbo su savo broliais lietuviais paprastą uosto darbą. Jiems ir išrūpino tą parapiją. Dabartinis klebonas Eugene Sawicki yra įdomi asmenybė, buvęs gaisrininkas, gailestingas broliukas ir dar kažkas (tiksliai nežinau). Aptarnauja parapijiečius angliškai ir jaučiasi labai patogiai, laikydamas mišias pusiau lietuviškai, nes jo motina buvo lietuvaitė. Vietinis savaitraštis  “The Villager” (dalinamas veltui) rugpjūčio 23-29 d.d. laidoje pirmajame puslapyje rašo apie Aušros Vartų parapijos ir klebono istoriją. Kviečiu visus pasiskaityti - www.Thevillager.com .

Kviečiu ateitininkus ir frontininkus rimtai prisijungti prie paprastų žmonių kovos už savo, ne bažnyčios, teises!

sgostautas@msn.com